Ryžiai – Kinijos širdis: 7000 metų istorija apie grūdą

Prieš septynis tūkstančius metų, kai Europa dar klajojo miškuose, o Egipto piramidės buvo tik svajonė, kažkur prie Jangdzės upės krantų vienas kinų ūkininkas įmerkė pirštą į purvą ir pasodino pirmąjį ryžių daigą. Nuo to momento ryžiai tapo ne maistu – jie tapo Kinija.

Kaip viskas prasidėjo

Pirmieji ryžių pėdsakai randami Hemudu kaime, Zhejiang provincijoje. Archeologai iškasė anglies datuotus grūdus – 5000 m. pr. Kr. Žmonės gyveno ant polių namų virš vandens, irklavo valtimis ir augino ryžius pelkėse. Tai nebuvo atsitiktinumas. Ryžiai reikalauja vandens, purvo ir bendro darbo – būtent taip gimė pirmosios kinų bendruomenės. Kanalai, užtvankos, drėkinimo sistemos – visa tai prasidėjo nuo ryžių. Be jų nebūtų buvę nei miestų, nei rašmenų, nei imperijų. Shang dinastijos laikais (1600 m. pr. Kr.) ryžiai jau buvo šventi. Orakulų kauluose – vėžlių kiautuose – rasti užrašai: „Aukokite ryžius dievams, kad derlius būtų gausus.“ Tang dinastijoje (VII–X a.) ryžiai tapo mokesčiais. Ūkininkas atiduodavo 70 % derliaus imperatoriui – ne auksu, o ryžiais. Didysis kanalas, 1800 km ilgio, buvo pastatytas ne dėl grožio – jis gabeno ryžius iš pietų į šiaurę, maitindamas milijonus. Song dinastija (X–XIII a.) išrado „ryžių revoliuciją“. Atvežė greitai augančius veislius iš Vietnamo, įvedė trąšas, sukūrė dvigubą derlių per metus. Gyventojų skaičius šoktelėjo nuo 50 mln. iki 100 mln. – visi valgė ryžius. Net poetas Su Shi rašė: „Be ryžių – tuščias pilvas, tuščia siela.“

Ryžiai – tai ne maistas, o kalba

Kinų kalboje „valgyti“ yra „chi fan“ – „valgyti ryžius“. Jei paklausi kiną: „Ar valgęs?“, jis atsakys: „Chi fan le ma?“ – „Ar valgęs ryžius?“ Net jei valgė makaronus ar duoną. Ryžiai – tai ne pasirinkimas, o būtinybė. Per Naujuosius metus kepami „nian gao“ – lipnūs ryžių pyragaičiai, simbolizuojantys „aukštesnį kilimą“ kitais metais. Protėviams aukojami ryžiai – ne vynas, ne mėsa. Ryžiai.

XX amžius: badas ir stebuklas

1959–1961 m. Mao Zedongas nusprendė, kad Kinija turi gaminti plieną. Ryžių laukai tapo krosnimis. Ūkininkai vertė ryžius į metalą. Rezultatas – Didysis badas. 30–45 milijonai žmonių mirė iš bado. Daugelis jų – vaikai, kurie svajojo apie dubenį ryžių. Bet Kinija atsitiesė. 1973 m. jaunas mokslininkas Yuan Longping išvedė hibridinius ryžius. Derlius šoktelėjo 50 %. Jis vadinamas „hibridinių ryžių tėvu“. Kai 2021 m. mirė, milijonai kinų verkė. Ne dėl politiko – dėl žmogaus, kuris išgelbėjo milijardą gyvybių nuo bado. Jo ryžiai iki šiol maitina pusę pasaulio ryžių laukų.

Šiandien: ryžiai vis dar karaliauja

2025 m. Kinija užima 30 mln. hektarų ryžių laukų – tai plotas kaip visa Lenkija. Kasmet išaugina 214 mln. tonų – daugiau nei visa Europa kartu sudėjus. 60 % kinų kasdien valgo ryžius. Pietuose – du kartus per dieną. Šiaurėje – bent kartą. Bet ateitis – ne rožinė. Klimato kaita kelia temperatūrą – 1 °C = 10 % mažesnis derlius. Ryžiams reikia 5000 litrų vandens vienam kilogramui. Pietūs džiūsta. Šiaurė – drėksta. Kinija ieško išeičių: GMO ryžiai, vertikalūs ūkiai miestuose, mažiau trąšų. Bet ryžiai neišnyks. Jie – per daug kinų kraujyje.

Pabaigai: ryžiai – tai Kinija

Kinija gali turėti dangoraižius, traukinius greitesnius už lėktuvus, dirbtinį intelektą. Bet kai kinas sėdi prie stalo su dubeniu ryžių, jis valgo ne maistą. Jis valgo istoriją. 7000 metų. Potvynius, imperatorius, badą, stebuklus. Vienas grūdas – visa tauta.

Yuan Longping sakė: „Svajoju, kad ryžiai būtų aukšti kaip soros, varpos ilgos kaip šluotos, o grūdai dideli kaip žemės riešutai. Tada galėčiau sėdėti po varpa ir valgyti ryžius.“ Kinija svajoja kartu su juo. Ryžiai – ne praeitis. Ryžiai – Kinijos ateitis.